Sunday, June 20, 2010

A train to America

Title: a train to America
[click on image to enlarge]



The story of this double page layout:
1987 was a monumental year in my life. It was the year my family immigrated to America. Lithuania was still a communist occupied country at the time (that's the reason I placed the Lenin stamps...I'm not in support of communism by any means ;)
My mother, a daughter of US citizens displaced to Siberia, has relentlessly returned to the US embassy in Moscow in pursuit of her right to US citizenship through her US citizen parents. There were no documents to support this, since the communists destroyed all of the documents while sending the family off to Siberia to perish. Without proof of US citizenship, she could not enter the embassy and was repeatedly thrown back by the guardsmen. My father believed that her efforts were rather foolish. On many occasions when she'd return home from yet another unsuccessful attempt, he would mock her: "Don't you know that you can't take a train to America" (hence the title of this layout). Finally, somebody inside the embassy noticed my mom's efforts to enter, and he wanted to hear her story. At last, my mom achieved victory! They were able to verify that her parents were indeed US citizens.
Our family began preparing for the big move. Since we were allowed to take only a suitcase each, we had to sell off our belongings.
What inspired this layout is the vintage tag with a mini red tag on it stating: "reduced to" (on the 1st page). "Reduced to" is the undercurrent theme of this layout since our family, our previous life, our belongings, and memories had to be reduced to 4 suitcases.

For an 11 year old little me, this was really unsettling. It felt like someone has stripped everything that is familiar, and comfortable to me.  While we held our estate sale to sell off our belongings, I watched neighbors, relatives, and total strangers walk off with things that were dear to me or held special memories. It felt like watching a robbery in progress, but everyone is friendly. I felt like my identity is being taken as well. It was disturbing.
The conclusion I've come to while writing up the journaling for this layout, is that perhaps this is why I scrapbook with such passion. I believe it is to give permanence to my past, a sense of foundation and roots. I wish the same for my children: That they also would have a strong sense of foundation of their early life through pictures, words, and records of the special and the routine memories.

9 comments:

Linutukas said...

graziai perteikta tavo seimos istorija, visuomet laukiu siu, apie tavo vaikyste, skrebuku, darbelis ziurisi tobulai

Irma said...

translation for lithuanians:
Skrebukas apie mūsų šeimos išvykimą į JAV 1987 m.
Kol dar neturėjau pradinės minties kaip skrebinti, norėjau viena 30x30 cm lapą skirti vien aprašymui visos istorijos. Betgi gerai kad nebandžiau parašyti visą knygą vienu skrebuku kadangi turiu nuotraukų kurios buvo darytos mum tik atvystant į JAV, tad galėsiu papasakoti visą istoriją trupinėliais ir skirtingom nuotraukom.

Nuo ko visa koncepsija susiformavo šiam skrebukui? O gi nuo to tag'iuko/ etiketės (1psl.) Originaliai ant vintažinės etiketės buvo tiktai raudonas mini tagiukas su užrašu "reduced to"--t.y. sumažinta iki.
Tame gimė visa kryptis šiam skrebui....mūsų šeima buvo sumažinta iki 4 lagaminų, kadangi kiekvienas šeimos narys turėjo teisę pasiimti tiktai po vieną lagaminą.
Šis skrebas yra apie mano reakciją į mūsų šeimos emigraciją. Pamenu kaip mum teko 'atsikratyti' mūsų turto; Į mūsų namus atvyko banga giminių, kaimynų, netgi nepažystamų, ir visi lyg skruzdėlės išsinešė mūsų užgyventus daiktus. Pasijutau lygtai vyksta vagystė, bet visi šypsosi ir dėkoja. Man tai buvo tragiška , lyg su ištuštėjančiu butu, palaipsniui dingo ir mano identitetas. Bet juk sakysite kad tai daiktai, ir daiktai yra užgyvenami...bet juk kai kurie daiktai globoja mūsų prisiminimus. Pavyz.iš atminties galėčiau apibudinti pirmos mano skaitytos 'suaugusių knygos', Robinsonas Kruzas viršelį, ir kokį didelį įspūdį man ši knyga paliko. Žiauriai norėčiau tą pačią knygą, tą leidinį atrasti.
Taigi padariau išvadą kad skrebinimas man tapo tokio masto aistra kadangi tai būdas kaip vėl atgauti mano jaunystės prisiminimus ir jiem suteikti pamatus. Labai nenorėčiau kad mano vaikai patirtų tokį "išrovimą iš šaknų"...galbūt dėl to ir kompensuoju dabar skrebindama.
Apie techniką: parinkau Lenino markutes kadangi kada išvykome į JAV dar buvo Sovietmetis. Vintage melsvas popierius tai Studio Calico Anthology kolekcija--tema kaip tik kelionės. Raudonas raštuotas popierius tai Jenni Bowlin...mėgdžioja tą raudoną suknelę kurią dėvėjau šiai kelionei. Bandžiau sukūrti tokį vaizdą kad lyg koks biurokratas atvėrė mūsų dokumentų papkę gulinčią ant stalo. Mini nuotrauka su mama, tai ta pati kurią panaudojo ant mamos paso (kadangi aš buvau dar nepilnametė).
Kartoninės/chipboard raidės tai spec. parinkau panašaus atspalvio kaip mediena kad susilietų spalvos...kadangi LO labai margas- ne tik popierium bei detalėm, bet taip pat ir nuotraukų margumu, būtinai reikėjo tuose medienos šonuose daugiau erdvės.
Dėkui už Jūsų įvertinimus

Irma said...

Ačiū Linutukai ;) dar bus tų skrebukų apie mano jaunystę :)

...VitDeko... said...

labai grazus skrebukas, visos detales taip gerai apgalvotos ir priderintos, tiesiog tobulas vientisumas. su nekantrumu lauksiu tolesnio Tavo vaikystes skrebinio pasakojimo, nes begao idomu :)

Bi Medeiros said...

Wow, Irma, I'm touched by your story! Such a disturbing experience in life, I'm glad the end was happy, as your family managed to move and remain together, in spite of the traumatic way it happened. And your LO is simply gorgeous, with the dessaturated photos and all those carefully chosen elements. Scrapbooking is really an amazing means to expresss yourself and tell stories worth preserving. Love to have a chance to know you like that! Have a great week, girl!

Živilė said...

Va čia tai bent... Žaviuosi, kaip nuostabiai sugebi vaizdais, simboliais ir žodžiais papasakoti savo istoriją. Viskas taip dera, ir taip nerealiai tinka. Prisijungsiu prie kitų merginų - labai lauksiu sekančios istorijos.

Živilė said...

Irma, kokį šriftą naudojai tekstui? Man labai gražu toks lyg iš senovinės knygos.

Irma said...

Thanks for all the comments!
***
Ačiū visom už gražius žodžius ;)
Živile: man rodos kad šriftas yra "Bookman Old Style"

ader said...

na pagaliau radau gera pusvalandi laiko, kad galeciau istyrinet visas detales. Zinai, man tokie sentimentai tu laiku. Mes beveik vienmetes, taip iseina, nes 87 man buvo 10 metu :)) puikiai prisimenu tuos laikus ir drabuzius. Gaila pati turiu labai mazai nuotrauku is tu laiku, galima sakyt visai neturiu. Labai lauksiu istorijos tesinio, labai idomu patyrinet detales ir suzinot istorija. :)